+370 655 05109 vandens@nugelezinimas.lt

VANDUO

GELEŽIS VANDENYJE

APIE GELEŽĮ

GELEŽIS VANDENYJE

GELEŽIS IR SVEIKATA

GELEŽIS IR BUITIS

GELEŽIES NORMOS

GELEŽIES ŠALINIMAS

GELEŽIES FILTRAI

BLOGAS KVAPAS

MANGANAS

PREKĖS

Anot specialistų, įvairių geležies formų randama praktiškai visuose vandens šaltiniuose. Į geriamąjį vandenį geležis patenka dviem keliais: prasiskverbimas ir korozija.

Geležies junginių požeminiuose vandenyse atsiranda natūraliai dūlant ir tirpstant uolienoms. Geležis patenka į vandenį ir per nuotekas iš sąvartynų, gamyklų, metalurgijos, metalo perdirbimo, tekstilės, lakų ir dažų pramonės, žemės ūkio nuotekų bei kitų pavojingų pramonės šakų.

Geriamajame vandenyje geležies gali atsirasti vykstant ketaus ir plieno vandentiekio vamzdžių senėjimui ir korozijai. Kalbant apie koroziją, jei korpusuose ir vamzdžiuose yra geležies, dėl vandens ir deguonies derinio poveikio jie gali irti. Nuo šulinio ar vandentiekio vamzdžių į vandenį, keliaujantį link į jūsų čiaupo, patenka rūdžių nuosėdos.

VANDENYJE GELEŽIS DAŽNIAUSIAI BŪNA

Fe2+ arba dvivalentė geležis

Fe3+ arba trivalentė geležis

Organiniai geležies junginiai

Geležies bakterijos

SVARBU

GELEŽIES FORMOS

Fe2+ arba dvivalentė geležis

Beveik visada randama ištirpusi vandenyje, nors būna atvejų (esant tam tikram gamtoje retai sutinkamam pH lygiui), kai geležies hidroksidas Fe(OH)2 gali nusėsti. Tai vandenyje tirpi geležis, kuri nepastebima tol, kol jos neveikia atmosferos sąlygos. Veikiamas deguonies skaidrus vanduo susilietęs su oru ruduoja. Palikite stiklinę su tokiu vandeniu, kuriam laikui ir stebėkite, kas atsitiks. Pastebėsite, kad smulkios rausvos dalelės nusėda stiklinės apačioje. Taip yra todėl, kad geležis veikiama oro deguonies virsta trivalente geležimi, kuri matoma plika akimi. Kol geležis lieka ištirpusi ir nesioksiduoja, ji nepalieka dėmių, tačiau vis tiek daro įtaką vandens skoniui. Galbūt galvojate, kad tiesiog įdėjus baliklio į skalbinius, jie liks balti? Deja, baliklis yra oksidantas, kuris ištirpusią geležį taip pat paverčia kietosiomis dalelėmis.

Fe3+ arba trivalentė geležis

Geležies hidroksidas Fe(OH)3, netirpus vandenyje (išskyrus tuos atvejus, kai vandens pH yra labai žemas), arba tiesiog „rūdys”. Šios rūšies geležis blogai tirpsta arba netirpsta vandenyje, nes yra oksiduota, dažniausia matoma plika akimi. Taigi, jei matote spalvos pakitimus, kurie dažnai apibūdinami kaip „raudonas vanduo”, tai yra geležis. Ši geležis taip pat vadinama koloidine, nes vandenyje plūduriuoja smulkios „geležies dulkių” dalelės. Trivalentės geležies poveikis prietaisams ir santechnikai gali kainuoti pinigų ir laiko. Kadangi tokia geležis yra netirpi, laikui bėgant jos dalelės gali užkimšti vamzdžius, dušo galvutes ir kitą buitinę tecniką bei įrangą.

Organiniai geležies junginiai

TOrganinė geležis randama vandenyje įvairia forma ir įvairiuose junginiuose, šiuos junginius galima identifikuoti pagal gelsvą vandens spalvą, pelkės kvapą. Teigiamai įkrautus geležies jonus traukia neigiamai įkrautos organinės medžiagos ir jos gali susijungti. 

Organiniai geležies junginiai yra tirpūs arba turi koloidinę struktūrą ir yra labai sunkiai pašalinami.

Koloidai – tai labai mažos (mažesnės negu 1 mikronas) netirpios dalelės. Dėl mažo dydžio jos labai sunkiai filtruojamos granulių pavidalo filtravimo medžiagomis. Stambios organinės molekulės (taninai ir ligninai) taip pat priskiriamos šiai kategorijai. Dėl savo mažo dydžio ir didelės paviršinės įkrovos, koloidinės dalelės vandenyje suformuoja suspensijas ir nenusėda, o išlieka pakibusios.

Kai kurios molekulės sugeba surišti geležį į sudėtinius tirpius kompleksus, vadinamus chelatais. Puikus chelatus formuojantis agentas yra humusinė rūgštis, vaidinanti svarbų vaidmenį dirvos jonų apykaitoje.

Organiniai geležies junginiai kartais susidaro, kai geležis prisijungia prie vandenyje esančių vadinamųjų taninų. Taninai yra suirusios organinės medžiagos, atsiradusios iš lapų, medžių šaknų ir kitų rūšių augmenijos, kurios ištirpsta ir fermentuojasi požeminiame vandenyje – beveik kaip arbata. Taninai nekelia rimto pavojaus sveikatai, tik estetines problemas, pavyzdžiui, vandens spalvos pasikeitimą ir pelėsio skonį, tačiau apsunkina efektyvų ištirpusios geležies pašalinimą be papildomo filtravimo.

Taigi, geležis susijungusi su organinėmis medžiagomis sukelia daug problemų.

Geležies bakterijos

Kai kurių bakterijų formos gali naudoti ištirpusios geležies energiją savo gyvybinės veiklos procesams – energijai gauti maitinasi ištirpusia geležimi. Tokiu atveju dvivalentė geležis tampa trivalente ir tampa drebučių pavidalo bakterijos apvalkalu. Ši bjauri vandens kokybės problema yra ne tiek dėl geležies rūšies, kiek dėl to, kad vandenyje apskritai yra geležies.

Geležies bakterijos yra pati sudėtingiausia geležies forma. Nors neigiamas geležies bakterijų poveikis žmonių sveikatai neįrodytas, tačiau jų šalutinis produktas yra rudas želatininės konsistencijos dumblas.

Ši geležies forma atsiranda dėl įrenginių priežiūros stokos, sugedusių vamzdynų ar prastų sanitarinių sąlygų. Ji sudaro sąlygas augti patogenams ir kitiems organiniams junginiams. Bakterijų kolonijos taip suklesti vamzdžiuose, kad užkemša juos aklinai. Gličia mase apauga įrengimai, mažėja jų efektyvumas, jie genda ir tarnauja trumpiau. Pamatyti šias bakterijas galite tualeto bakelio dugne ir ant sienelių, kur jos nusėda ir skleidžia nemalonų kvapą. Geležies bakterijos taip pat gali kauptis šuliniuose bei gręžiniuose.

Taigi, geležies koncentraciją vandenyje lemia vandeningųjų sluoksnių mitybos sąlygos, organinių medžiagų kiekis, geležies bakterijos. Vanduo, kurio sudėtyje yra geležies (ypač požeminis vanduo), iš pradžių būna skaidrus ir iš pažiūros švarus. Tačiau netgi trumpam susilietus su deguonimi geležis oksiduojasi, suteikdama vandeniui gelsvai rusvą spalvą.

Vandens skonio ir išvaizdos pokyčiai paprastai atsiranda esant 0,2 – 0,3 mg/l geležies vandenyje. Geležies koncentracijai viršijus 2 mg/l, dėl blogų juslinių savybių vanduo tampa nepriimtinas nei vartoti, nei naudoti techniniais tikslais.

Pagal organoleptinius (skonis, kvapas, spalva, išvaizda) požymius nustatyta geležies kiekio vandenyje riba yra 0,3 mg/l (pagal EU bei HN normas iki 0,2 mg/l), pagal kenksmingumą sveikatai toks apribojimas nėra nustatytas.

Pavojingiausi į vandenį patekę geležies junginiai, susidarantys labai rūgščiame dirvožemyje arba netoli nuotekų valymo įrenginių.

KAD GELEŽIES KONCENTRACIJA VIRŠIJA NORMĄ, GALIMA PASTEBĖTI BE LABORATORINIŲ TYRIMŲ PAGAL ŠIUOS POŽYMIUS

- pakitęs skonis ir kvapas

- dėmės ant santechnikos, indų ar išskalbtų drabužių

- rusvas ar gelsvas atspalvis

- matomos raudonos nuosėdos

NORS VANDENS, KURIAME DIDELĖ GELEŽIES KONCENTRACIJA, IŠVAIZDA ATGRASO ŽMONES NUO JO VARTOJIMO, TAČIAU DAR KARTĄ PRIMENAME – JO NEREKOMENDUOJAMA VARTOTI NEI VAIKAMS, NEI SUAUGUSIESIEMS

PREKĖS

GELEŽIES FILTRAI

SUSISIEKITE

Mūsų specialistai gali atlikti vandens tyrimus ir padėti išsirinkti sistemą